< Kauno tvirtovė

Trumpa Kauno tvirtovės istorinė apžvalga

Kauno tvirtovė – tai gynybinių įtvirtinimų sistema, pastatyta Kaune ir jo apylinkėse 1882–1915 m. laikotarpiu ir turėjusi apginti vakarinę Rusijos Imperijos sieną. Pirmosios mintys apie karinį Kauno sustiprinimą Rusijos Imperijoje kilo dar XVIII a. pabaigoje po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Vieno iš pirmųjų Rusijos Imperijoje geležinkelio tunelio statyba ir geležinkelio ruožo Varšuva–Sankt Peterburgas įrengimas dar labiau padidino Kauno strateginę reikšmę. Todėl 1879 m., pablogėjus Rusijos santykiams su Vokietija po Rusijos–Turkijos karo, buvo priimtas sprendimas apie pirmosios klasės tvirtovės įrengimą Kaune.

Pirmąjį tvirtovės generalinį planą sudarė generolai Konstantinas Zverevas, Nikolajus Obručevas ir pulkininkas Ivanas Valbergas. Plane buvo numatyta pastatyti septynis fortus ir devynias baterijas, centrinius įtvirtinimus, kazematuotus sandėlius, kareivines, administracinius pastatus, taip pat prie visų įtvirtinimų įrengti kelius. Statybų darbai prasidėjo 1882 m. ir tęsėsi iki 1889 metų. Tvirtovės statybai buvo nupirkti dideli žemės plotai Fredoje, Aleksote, Panemunėje ir naujai statomame miesto centre. Tvirtovės įtaka miestui nuolat didėjo, todėl jos vadovybė pradėjo kelti klausimą apie tvirtovės rajono išskyrimą ir tvirtovės pavertimą savarankišku administracijos vienetu su sava karine valdyba.

Pirmojo statybų etapo fortai buvo statomi pagal tipinį 1879 m. rusų plytinio forto projektą, todėl pirmieji septyni fortai yra panašios konstrukcijos, skiriasi tik vidiniu suplanavimu, integracija į vietovės reljefą, vėlesniais atnaujinimais ir kai kuriais konstrukciniais elementais. Fortas yra penkiakampio formos, turi dvi savarankiškas pozicijas – pėstininkų, kuri išsidėsčiusi ant apatinio forto pylimo, ir artilerijos – ji išsidėsčiusi ant viršutinio forto pylimo. Artilerinę poziciją kerta keletas traversų, kurių viduje įrengtos kazematuotos slėptuvės ir šaudmenų sandėliai. Forto užnugaryje yra kareivinės, centrine poterna sujungtos su šaudmenų sandėliu ir centriniu kaponieriumi. Forto griovių gynybai skirtas centrinis kaponierius, du puskaponieriai ir goržos, arba užnugario kaponierius. Visu forto perimetru, neįskaitant užnugario, pastatyta kontreskarpinė siena, užnugario dalyje – eskarpinė siena, kareivinių fasadą jungianti su parako sandėliais dešiniajame ir kairiajame sparnuose.

Ilgalaikės baterijos buvo statomos gretimų fortų tarpuose. Tai nuo artilerinės ugnies ir šturmo apsaugotos įtvirtintos sunkiosios ir lengvosios artilerijos pozicijos, išsidėsčiusios fortų žiedo linijoje, dažniausiai ant kalvų. Baterijos profilis sutampa su forto profiliu, tik yra mažesnio dydžio. Baterijos gynybinis griovys plytinių sienų neturi, o kazematai susideda iš vienos arba kelių sandėlių–slėptuvių bei nedidelių galerijų, nutiestų į barbetus. Ilgalaikės baterijos turėjo užtikrinti besiginančios tvirtovės artilerijos jėgą.
1891 m. dėl įtvirtinimų šiaurės vakarinėje miesto dalyje nebuvimo buvo sumanyta įrengti Linkuvos fortų ruožą. Šio sumanymo pagrindu tapo S. Glinkos-Jančevskio forto projektas. Į ruožo sudėtį įėjo VIII fortas, X baterija bei kairiojo sparno liunetas. Atskiri įtvirtinimai žemės pylimais buvo sujungti į vientisą sistemą. Kairiajame ruožo flange buvo įrengtas vienintelis Kauno tvirtovėje vandens griovys. Baigus Linkuvos įtvirtinimų statybas, Kaunas buvo apjuostas įtvirtinimais iš visų pusių. VIII fortas tapo moderniausiu įtvirtinimu Kaune. Pastatytas naudojant betoną, su erdviais kazematais, apskaičiuotais 1 000 žmonių įgulai, fortas buvo aprūpintas elektros energija, kanalizacija ir kitomis inžinerinėmis naujovėmis.
IX fortas buvo statomas nuo 1903 m. pagal naujausią profesoriaus K. Veličkos 1897 m. projektą ir tapo pirmuoju šio projekto fortu Rusijos Imperijoje. Fortas yra trapecijos formos ir turi vieną pėstininkų pylimą. Forto kareivinės dviaukštės, turi vieną puskaponierį. Kazematuoti forto pastatai betoniniai, sienos storis ne mažiau nei 1,5 m. Fortas aprūpintas dviem šarvuotais stebėjimo postais, jame įrengta elektra, kanalizacija, ventiliacija, pabūklų kazematų sienos apmuštos kamščiu, norint sumažinti šaudymo triukšmo poveikį įgulai.

Tolimesnė Kauno tvirtovės plėtra pastačius IX fortą sustojo. Iki 1912 m. Kaune nebuvo statomi jokie nauji įtvirtinimai, bet aktyviai buvo modernizuojami seni. Rusijos karas su Japonija kuriam laikui pristabdė visų Rusijos tvirtovių plėtrą, tačiau šio karo metu buvo įgyta daug ilgalaikės fortifikacijos naudojimo patirties, buvo suprasti visų tuo metu priimtų sprendimų privalumai ir trūkumai. Dėl to 1908 m. buvo parengtas pirmųjų šešių fortų modernizavimo projektas. Buvo pasiūlyta sustiprinti kazematus papildomu betono sluoksniu, perstatyti parako sandėlius ir pratęsti poternas, kad visi turimi forto kazematai būtų sujungti į vientisas sistemas. Modernizavimo darbai prasidėjo pirmuose penkiuose fortuose, tačiau užbaigti buvo tik pirmuose trijuose.

1912 m. buvo patvirtintas naujas tvirtovės plėtros planas. Tai vyko dėl Rusijos Imperijos vakarinės sienos gynybinės strategijos pasikeitimų. Kartu su Gardino, Novogeorgijevsko, Bresto tvirtovėmis Kaunas tapo svarbiu vakarinės sienos gynybos mazgu. Kartu su Gardino tvirtove Kauno tvirtovė turėjo kontroliuoti strateginį geležinkelį, sulaikant priešą iki pat Vilniaus karinės apygardos mobilizavimo pabaigos, o prireikus – vykdyti puolimo operacijas rajone, naudoti apgulties parkus, nukreiptus prieš Karaliaučiaus (Koenigsbergo) bei kitas priešininkų tvirtoves.

Plėtros plane buvo numatyta pastatyti 12 fortų, dvi fortų grupes ir devynis atsparos punktus 2–4 km atstumu nuo dabartinių fortų. Taip tvirtovės žiedas didėjo pusantro karto – nuo 30 iki 45 kilometrų. Naujai kuriamiems fortams buvo paruošti iš principo nauji tiek naujų fortų, tiek ir kazematuotų statinių projektai. Pavyzdinio projekto vaidmenį atliko 1909 metų profesoriaus Veličkos tipinis forto projektas. Kazematuoti statiniai buvo projektuojami, remiantis 1912 metais vestų Berezanės bandymų rezultatais. 1913 m. prasidėję darbai vyko tik du statybos sezonus ir buvo visiškai sustabdyti prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Naujo žiedo fortuose buvo vykdomi žemės darbai, Romainių forte buvo pradėta betonuoti kazematus. Mobilizacijos periodo metu tvirtovės statybų darbai vyko sparčiai, tačiau daugiausia buvo orientuoti į ilgalaikių ugnies taškų bei slėptuvių ruožo statybas. Nebaigti statyti fortai buvo ruošiami gynybai: nepastatyti išėjimai į nebaigtas poternas buvo betonuojami, fortuose buvo įrengiamos neplanuotos slėptuvės, kulkosvaidžių pozicijos, taip pat apkasų linijos. Fortų linija buvo maksimaliai paruošta gynybai. Tvirtovės rajone esančios gyvenvietės irgi buvo pritaikytos gynybai bei įtrauktos į atsargos bei apsaugos gynybines linijas.

1915 m. vokiečių kaizerinės kariuomenės daliniai po dešimties parų šturmo užėmė Kauno tvirtovę. Dabar jau vokiečių Festung Kowna tapo Kaizerio pajėgų baze. Ginkluotė buvo demontuojama ir išvežama į Vokietiją, iš artilerijos šaudmenų buvo išimamos sprogstamosios medžiagos, o ginklų dirbtuvėse kulkosvaidžiai „Maksim“ buvo pritaikomi vokiškiems šoviniams. Sėkmingas 1915 m. vokiečių kariuomenės puolimas atitraukė fronto liniją nuo Kauno tvirtovės. Kaune buvo įrengtas Rytų fronto štabas.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas atvėrė naują tvirtovės istorijos puslapį. Kauno tvirtovė atiteko naujosios valstybės kariuomenės jurisdikcijai. Iš kažkada stiprios tvirtovės liko tik sugriauti įtvirtinimai, visa ginkluotė buvo demontuota, o griovius užpildė metalo laužas. Trejus metus tvirtovė buvo laikoma veikiančia, tačiau pasikeitusios karo sąlygos ir nedidelė Lietuvos kariuomenė negalėjo pilnavertiškai išnaudoti Rusijos Imperijos palikimo. Buvusios 28-osios divizijos kareivines užėmė lietuvių kariuomenės daliniai, Panemunės artilerijos kariniame miestelyje įsikūrė Karo mokykla. Gera miesto infrastruktūra ir daug buvusių tvirtovės bei gubernijos administracijos pastatų sudarė palankias aplinkybes paversti Kauną Laikinąja sostine. Be karinės paskirties, dalis tvirtovės infrastruktūros buvo naudojama ūkinėms reikmėms, tvirtovės kibirkštinė stotis tapo Lietuvos Respublikos radiju, o I forto parako sandėlyje buvo įrengta dujų kamera, skirta įvykdyti teismo paskirtus mirties nuosprendžius. Tai buvo viena iš pirmųjų dujų kamerų Europoje. Kalėjimo vaidmenį atliko VI ir IX fortai.

Lietuvos krašto okupacija, įvykdyta vokiečių nacistų, tapo vienu iš liūdniausių tvirtovės istorijos puslapių. Masinės žmonių žudynės pirmosiomis karo dienomis vyko IV ir VII fortuose, VI forte ir apylinkėse buvo organizuota raudonarmiečių karo belaisvių stovykla. Daugiausia žmonių buvo sunaikinta „1005 B fabrike“ – buvusiame IX Kauno tvirtovės forte. Šioje ne tik vietinės reikšmės, bet ir tarptautinėje koncentracijos stovykloje buvo naikinami Lietuvos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos piliečiai (daugiausia žydai), iš viso sunaikinta apie 50 000 žmonių.

1944 metais dėl fronto linijos priartėjimo buvo bandyta įtvirtinti Kauną. Tam buvo statomi įtvirtinimai „geležinkelio“ forto rajone, kasami prieštankiniai grioviai. Gynybai buvo pritaikomi ir tvirtovės fortai. Šių veiksmų pagrindu tapo tiesioginis Hitlerio įsakymas „bet kokia kaina neleisti užimti Nemuno“, kuris buvo vadinamas „katastrofos linija“. Tačiau Minsko hitlerininkų grupuotės sunaikinimas, taip pat visiška sovietinės kariuomenės persvara nulėmė Kauno likimą. Rugpjūčio 1 dieną po 45 min. artilerinės parengties 3-ojo Baltarusijos fronto kariai „užėmė Kauną ir Kauno tvirtovę“. Antrą kartą istorijoje labiausiai išsiskyrusiems daliniams buvo priskirtas pavadinimas „Kauno...“. Apie Kauno paėmimą 3-ojo Baltarusijos fronto vadas armijos generolas I. Černiachovskis asmeniškai pranešė Sovietų Sąjungos kariuomenės vadui Josifui Stalinui.

Nuo 1944 metų formaliai jau nebeegzistuojanti tvirtovė atiteko miestui bei sovietų kariuomenei. Nuo 1948 metų tvirtovės komendantūros pastate įsikūrė 7-osios gvardijos oro desantininkų divizijos štabas. Kauno įgulos kareivinėse dislokuoti 108-ojo gvardijos oro desantininkų pulko ir kitų dalinių kariai. Dauguma fortų naudojami kaip sandėliai, V-ame forte dislokuojamas priešlėktuvinės gynybos pulko techninis divizionas. Sovietiniu laikotarpiu tvirtovės įtvirtinimai buvo aktyviai naudojami ūkinei veiklai. Iš dalies tai užtikrindavo įtvirtinimų apsaugą, tačiau statybinė veikla įtvirtinimuose buvo mažai reglamentuojama. To rezultatas – griaunami kareivinių fasadai, užpilami grioviai. Išgyvenusi dviejų pasaulinių karų ugnį tvirtovė lėtai griuvo, o ypatingas karinio objekto statusas paliko mažai šansų architektūrinei priežiūrai. Taip buvo išardyti I, II, V, VI fortų kareivinių fasadai, kelios ilgalaikės baterijos, kiti statiniai. Nemažai žalos tvirtovės paveldui padaryta intensyvios miesto plėtros metais. Statant Kauno politechnikos institutą sunaikinti III gynybinio skyriaus žemės įtvirtinimai. Šančių kariniame miestelyje sudegė buvusi Šančių įgulos bažnyčia.

Po Rusijos kariuomenės dalinių išvedimo iš Lietuvos Respublikos dauguma fortų apleisti. Išimtimi tapo tik IX fortas, kuriame įkurtas muziejus ir VII fortas, kurio teritorijoje įsikūrė Krašto apsaugos savanorių pajėgų antrosios rinktinės kuopos, administraciniuose pastatuose įsikūrusios įvairios įstaigos, nemažai tvirtovės statinių stovi apleisti ir nenaudojami.

Parengta pagal V.Orlov „Kauno tvirtovės istorija 1882 – 1915“. Kaunas, 2007.