< Publikacijos

Gintaras Česonis „Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“, Kaunas, 2007

Meninės fotografijos albumas „pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“ šiek tiek provokuojančiai kviečia nukrypti nuo labiausiai vaikštomų Kauno pėsčiųjų trasų ir pasukti nepramintais takais. Pėdinti į užžėlusių fortifikacinių įtvirtinimų tankumynus, landyti po amunicijos rūsius ir sandėlius, leistis į karinių slėptuvių požemius. Palengva eiti gluminančią nuostabą keliančiais kariniais keliais, bylojančiais apie specifinę Kauno, kaip buvusios carinės Rusijos imperijos tvirtovės, praeitį. Praeitį, kurią galbūt norėtųsi pamiršti, bet kurios neįmanoma ištrinti.

Trečdalį amžiaus (1882–1915) Kauno miesto gyvenimą lėmusios karinės tvirtovės taisyklės ir poreikiai sukūrė savitą gynybos sistemą, šiandien turinčią išskirtinę, istorinę, urbanistinę, architektūrinę ir kultūrinę reikšmę. Fortifikaciniai įtvirtinimai paliko aiškų atspaudą visam Kauno miestui, jo planinės, tūrinės ir erdvinės kompozicijos savitumui. Ryškiausia architektūriniai ansambliai tapo tūrinės ir erdvinės kompozicijos akcentais. Nuo fortų, baterijų, centrinio įtvirtinimo elementų bei atkarpų, kurias miesto struktūroje gana sudėtinga apžvelgti ir reflektuoti, atsiveria vaizdingos Kauno kraštovaizdžio perspektyvos. Jų sienos pasakoja skirtingų laikotarpių istorijas, XX a. Pradžioje apjuostas devyniais fortais, Kaunas tapo pirmos klasės tvirtove. Po Pirmojo pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo tušti, vėliu tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei. Antrojo pasaulinio karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje fortų veikė karinės bazės.

Šiandien Kauno tvirtovė kol kas neranda savo vietos miesto gyvenime – išskyrus pavienes menines akcijas, nesulaukė sistemingo pritaikymo naujoms: kultūros, rekreacijos ar turizmo veikloms. Nors apleista ir griūvanti, Kauno tvirtovė vis dėl to yra viena didžiausių ir iki šiol geriausiai išlikusių tokio pobūdžio objektų visoje Rytų Europoje, tad neabejotinai vertėtų permąstyti jos potencialą.
„Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“ yra gera pradžia. Kaip pradinis numatomos išleisti informacinių ir fotografinių leidinių apie Kauno tvirtovę serijos leidinys, šis albumas prabyla neįprasta, gal ne visad rišlia, užtat itin iškalbinga ir įtaigia meno kalba. Išvaikščiojęs visus devynis Kauno fortus, vienas perspektyviausių jaunosios kartos Lietuvos fotomenininkų Gintaras Česonis nuėjo ilgą kelią. Fotoaparato blyksniais fiksuodamas savo potyrius. Toks jo pasirinkimas neatsitiktinis. Prieš baigdamas praktines fotomeno studijas Nacionalinėje fotografijos akademijoje Arlyje (Prancūzija), Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute Gintaras studijavo architektūros teoriją ir istoriją, apgynė magistro darbą Kauno tvirtovės architektūros istorijos tema. Profesionaliai pažinodamas Kauno tvirtovę kaip objektą, Gintaras laikėsi ypatingo santykio – gebėjo žvelgti giliau, skvarbiau, atsakingiau.

Įsižiūrėkite į nuotraukas. Juose sugriuvusi , išvargusi, apleista realybė... Bet slegiantys griuvėsiai ir statinių liekanos, sudėti į kadrus – jau tarsi meno šedevrai, vienas už kitą gražesni. Kiekvienas savito charakterio, netikėtos faktūros, tarsi tekstilės dirbinys, apglėbtas slėpiningo rūko, paslaptingos šviesos ir šešėlių. Visi jie kaip senyvo amžiaus žmonės, kurių veidų raukšles fotografas įsistebeilijęs nagrinėja, mėgindamas įminti jų praeities paslaptį. Toks intymus, dėmesingas santykis su objektu – ar žmogumi, ar aplinkos detale – bene ryškiąsias visos Gintaro fotografijos bruožas. Kaip ir daugelis kitų jo nuotraukų, šį kartą jos taip pat nespalvotos. Bet su pažadu, vizualiai tariant, šviesa tunelio gale – tarytum su viltimi įkvėpti gyvybės apleistiems Kauno tvirtovės takams.